Baltojo kvapu
Ir puokštėmis
Palangės apšarmojo;
Bitelių spiečius kyla
Prie liepos geltonų žiedų,-
Sparneliai trinasi
Ir krinta prie pat avilių
Arba negrįžusios namolio.
Kaip nuo širdies
Jausmus nutrinti,
Gal ne žmoniška -
Ilgai skriaudą nešiojausi?
Be ryto prošvaisčių,
Be vakaro žaizdrų
Nėra ir Joninių...
Papartį žalią surandu
Ir paslepiu žiedelį jam -
Tiktai dėl Jono.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą