Nemoku paslapties laikyti,
Sakau, jei širdyje sunku;
Dažnai rėkte išrėkiu mintį,
Prigludusi prie medžių,
Samanotų akmenų.
Žinau tikrai-jie mane girdi
Ir neša mano šauksmą -
Pasidalinu...
Dažnai net pagalvoju:
Gal nereikia,-
Jie turi savo rūpesčių sunkių...
Pušies šakelė bijo,
Kad jos nenukirstų,
O akmenėlis-žemėje;
Jam šalta, nejauku.
Dažnai ir aš sau priimu
Jiems skirtą
Skaudų skaudų kirtį,
Todėl ir neturėsiu paslapčių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą