Tarsi rožančių varstau -
Kaip mažą ją,
Palikusią našlaite,
Motiną-trijų vaikų našle,
Su lopšiu brolienė
Išmetusi pro langą.
Kaip ji tarnavo
Jau nuo šešerių,
Nes priglaudė senolė -
Svetima, kuri pati
Nieko neturinti -
Tik savo vargą...
Kaip gimdė ir augino
Mus visus septynis:
Vis audė staklėse,
Vėl siūlą verpė, verpė...
Kaip priglaudė našlaitėlius
Ir nieko neatstūmė...
Oi, motinėle, ačiū Tau
Už tuos žodžius
Ir ašarėlę sūrią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą