Bijau pakelt akių
Į melsvą dangų -
Taip šviečia saulė
Tarsi iš smėlynų
Afrikos karštų,
Kur karo nusiaubta šalis
Dejuoja, rauda
Nerasdama savo vaikų.
Dykynėje žaizda
Ir miestuose lavonai,
Procesija prie masinių aukų;
Su jais tik atsisveikina
Vienuoliai.
Kas žuvusiems iškas kapus?
Ar suieškos juos artimieji?
Nuogi visi-dar ant neštuvų,-
Kaip nugenėti medžiai,-
Ir suvartyti kaip pakliūk.
Išprievartautos moterys,
Jau mirusios,
Paplūdusios krauju...
Kitur ir vėl lavonai -
Seniai nematė Lietuva
Tokių vaizdų...
Priklaupkime
Prie svetimų kančių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą