Kai pasakiau draugams,
Kad parašysiu knygą,
Juokėsi:“Žemaitė“,
Pradėjusi skaičiuoti
Šešiasdešimtus.
Gal nežinojo,
Kad širdy nešioju
Jau nuo vaikystės
Lūkesčius tokius.
Turiu akių vaizdus,
Kurie miegot neleidžia,
Turiu sielos jausmus,
Kuriems ir paklūstu.
Rašau, kalbu -
Vaikystės aidas
Vis šaukia,
Lydi per laukus,
Miškus.
Juk aš-aukštaitė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą