Nieko nauja

Mano kieme – dar nieko nauja, –

Vedžiojami šuneliai,

Pavadėliai vis šlapi,

Katė pati keliauja,

Jos šeimininkai – nekalti,

Kad gimė ji ne lovoje,

O tamsiame rūsy...

Mano tas pats ir butas,

Šaltoka kambary,

Todėl ir sėdžiu

Susisukusi į šiltą rūbą,

Ant stalo – popieriai seni

Ir vis dar kaimo troba atminty...

Nebuvo ten „raškažiaus“,

Kaip sako dar žmonės seni,

Bet nutrina dėmes

Su senu laikraščiu,

Kurie vaikystę mena,

Ir beda su pirštu į miesto namą,

Galvoja, kad tenai –

Ponai visi...

Nieko nauja,

Pasakytų Antikos žiniuoniai,

Mūsų laikai

Nebuvo geresni.