Atminties žirniai

Kiek daug nemoku,

O kiek jau pamiršau,

Net zylė juokiasi,

Kai ją pamatau,

Net susirietusi...

Kokia trumpa vaikystė,

Kiek visko čia sudėta,

Stikliniai žaislai dužę,

Pliušiniai nudėvėti,

Bet siela neišmurzinta,

Jei ant šakų sudėta.

Pėda – į žemę,

Viršūnėle – į dangų,

Bet reikia pasistiebti,

Šiek tiek jėgų turėti.

Kiek daug jau pamiršau,

Senatvė...

O gal išbiro,

Kaip žirniai iš rėčio?