Visos
datos atveria prisiminimus ir akis. Pamąstai ir atrenki ne tik
įvykius, bet ir žmones, kurie keičiasi, kaip medžio lapai. Lauki
pavasario ir tiki, kad naujai sužaliuos jaunuolynas, o seni kelmai
apsamanos ar liks tokie, kokie buvę.
Per
patį didžiausią išbandymą, kurį teko patirti, nusipurčiau
samanas ir likau tarsi naujai išdygęs medelis. Visi svarbūs
Lietuvai įvykiai perbėga akimirksniu pro akis: Sausio 13 laužai,
vaikų akys, kurtinantis trenksmas prie Spaudos rūmų...
Parbėgdavau
valandai kitai, palesinu paukštelius, paduodu maisto žuvelėms ir
vėl atgal, kad būčiau su žmonėmis, kurie budi ir stovi, gina
laisvę. Prisimenu ir ligos patale gulinčio brolio baimę: „Neik,
nušaus, kas mane prižiūrės?“ Atrodė, kad savi rūpesčiai
kažkur nutolo, ir tiek. Kai paskelbė, kad renkamos lėšos, turėjau
susitaupiusi už paukštelius ir parduotas žuveles šiek tiek
pinigų. Pasitariau su sūnumis ir pervedžiau pusė sumos. Sakė,
kad išsaugotume kvitus, paskui atsilygins. Nesaugojau, būtų buvę
ir gėda, jeigu ir būtų grąžinę. Paskui rašė, kiek daug ir
auksinių papuošalų žmonės dovanojo. Kur jie dabar panaudoti,
nežinau.
Po visų
įvykių, kai aprimo ir Rusijoje padėtis, kūrėsi Sausio 13
brolija, bet vėl nebuvo kada galvoti, kažkur jungtis, - mokinius
būriau ir per pamokas dainavome partizanų dainas, po pamokų
eidavome į renginius. O paskui išgirdau, kad ir toje brolijoje
kažkas liko nepatenkinti, nepasidalino garbės.
Nesmagu
ir nejauku pasidaro ir dabar, kai vieni Seime, dėl kurio būčiau
gyvybę, savo artimųjų saugumą paaukojusi, vėl vieni kitus
vainoja. „Paliudysiu“,- skamba jau kaip grasinimai.
Kas
mes? Kokie liksime? Kodėl jauni palieka Lietuvą, kai taika ir
rimtis?
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą