2018 m. sausio 28 d., sekmadienis

Mano gyvenimo istorija



Visos datos atveria prisiminimus ir akis. Pamąstai ir atrenki ne tik įvykius, bet ir žmones, kurie keičiasi, kaip medžio lapai. Lauki pavasario ir tiki, kad naujai sužaliuos jaunuolynas, o seni kelmai apsamanos ar liks tokie, kokie buvę.
Per patį didžiausią išbandymą, kurį teko patirti, nusipurčiau samanas ir likau tarsi naujai išdygęs medelis. Visi svarbūs Lietuvai įvykiai perbėga akimirksniu pro akis: Sausio 13 laužai, vaikų akys, kurtinantis trenksmas prie Spaudos rūmų...
Parbėgdavau valandai kitai, palesinu paukštelius, paduodu maisto žuvelėms ir vėl atgal, kad būčiau su žmonėmis, kurie budi ir stovi, gina laisvę. Prisimenu ir ligos patale gulinčio brolio baimę: „Neik, nušaus, kas mane prižiūrės?“ Atrodė, kad savi rūpesčiai kažkur nutolo, ir tiek. Kai paskelbė, kad renkamos lėšos, turėjau susitaupiusi už paukštelius ir parduotas žuveles šiek tiek pinigų. Pasitariau su sūnumis ir pervedžiau pusė sumos. Sakė, kad išsaugotume kvitus, paskui atsilygins. Nesaugojau, būtų buvę ir gėda, jeigu ir būtų grąžinę. Paskui rašė, kiek daug ir auksinių papuošalų žmonės dovanojo. Kur jie dabar panaudoti, nežinau.
Po visų įvykių, kai aprimo ir Rusijoje padėtis, kūrėsi Sausio 13 brolija, bet vėl nebuvo kada galvoti, kažkur jungtis, - mokinius būriau ir per pamokas dainavome partizanų dainas, po pamokų eidavome į renginius. O paskui išgirdau, kad ir toje brolijoje kažkas liko nepatenkinti, nepasidalino garbės.
Nesmagu ir nejauku pasidaro ir dabar, kai vieni Seime, dėl kurio būčiau gyvybę, savo artimųjų saugumą paaukojusi, vėl vieni kitus vainoja. „Paliudysiu“,- skamba jau kaip grasinimai.
Kas mes? Kokie liksime? Kodėl jauni palieka Lietuvą, kai taika ir rimtis?


Ona Baliukienė

Komentarų nėra: