Kokie
gražūs namai,
Dengti
čerpėmis,
Pro
kurias švilpia vėjas,
Aš
tokių neturėjau,
Vis
žiūriu iš viršaus
Gedimino
kalne – margos plytos,
O
raudoni stogai
Ne
tik Vilniaus,
Bet
ir kitų miestų bažnyčių.
Kaime
dengė šiaudais,
Supleškėdavo
gryčios, –
Rugio
šiaudas – skalsus,
Standžiai
surištas pėdas,
Kaip
duona ant lyžės,
Šventino
ją per Agotą,
Įrėždavo
kryžių...
Čerpės
dužo ir dužo,
Karo
gaisruose nyko,
Rugio
grūdas vis dygo
Ir
dabar tebedygsta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą