Datas reikia rašyti
širdyje, jos gyvos ir niekada neišblunka, kai jas kartoji ir jauti,
kad esi tame pat kelyje. Kai pakvietė balsuoti už Europos sąjungą,
gyvenau kaime ir slaugiau seserį Verutę. Važiavome ir balsavome.
Ji sunkiai vaikščiojo, teko prilaikyti už parankės, bet toks buvo
ir jos noras, kad dalyvautų nors prieš mirtį ir pareikštų savo
valią. Grįžome kaip iš šventės.
Po kelių dienų
skaitau propagandinėje spaudoje, kad visus nupirko už butelį
alaus. Niekada negėriau, o tuo labiau – sesuo, kuriai buvo arti 90
metų ir alaus mums nereikėjo.
Švenčiame Lietuvos
atkūrimo šimtmetį, kurio ji nebe sulaukė, bet man ši data tebėra
šventa. Rašau ir kalbu jau tarsi abiejų vardu.
Europa – mūsų
centro viduryje, džiaugiuosi grįžusi iš anų laikų „globos“
ir tikiu, kad nereikės dar kartą ten būti.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą