Tremtinių vaikai

Aldutė

Elmiškių kaimas –

Tiktai kelios trobos

Ir tų neliko po karų,

Vienus ištrėmė,

Kiti patys bėgo,

Kad nesugautų ir nerastų

Didesniame mieste,

Tarp mūrinių namų.

Buvo sugrįžusių iš karo,

Kontūzytų, palūžusių,

Bet jie ilgai ir negyveno,

Pasigailėjo Dievas,

Kad ilgai nesikankintų,

Užmirštų amžinybėje skriaudas,

Savas ir artimų.

Neliko nieko po kolūkio pertvarkų,

Negrįžo ir iš Sibiro

Jau į savo namus,

Viskas sugriauta, išvežta, sudeginta,

Sulyginta ir žemė,

Nepažįstami vėliau supirko

Ir seniai pravalgė buvę šeimininkai,

Suniokoti namai lig pamatų.

Pakalbinu tik vieną draugę,

Kuri tėvų namuose negyvena

Ir taip graudu,

Taip artima mūsų šnekta,

Tarsi su seseria kalbu.