Koks
vienas žodis ar nugirsta frazė, paskatina prisiminimus. Mokykloje
daug tekstų reikėdavo mokytis atmintinai: ne tik lietuvių
rašytojų, bet ir rusų klasiką. Viskas, ką jaunas išmoksti,
labai ilgai prisimeni, o vėliau – kiti įvykiai ar citatos užgožia
atmintį. Ypač neprisimenu datų. Daug dėl to turėjau vargo ir
dabar tas pats.
Baigiamajame
mokyklos egzamine buvo trys temos, bet pasirinkau Salomėjos Neries
lyriką. Tik po to pastebėjau, kad reikia nagrinėti karo metų
eilėraščius, o ten „Poema apie Staliną“, „Marytė
Melnikaitė“, „Grįšiu“ ir kiti. Lietuvių kalbos mokytojas
Katinas tų eilėraščių nevertė išmokti. Išsigandau, vos
neverkiu. Priėjo mokytojas ir lyg netyčia prie suolo padėjo tą
rinkinį. Niekas nekontroliavo, komisija sėdėjo prie scenos, todėl,
kad ir bijodama, ėmiau skaityti, nusiraminau ir parašiau rašinį.
Kitą dieną mokytojas perskaitė pažymius. Laukiu savo pavardės ir
vėl drebu. Viskas gerai, gavau penketuką ir vos iš džiaugsmo
nepravirkau. Tada galutinai apsisprendžiau, kad studijuosiu
lietuvių kalbą ir literatūrą.
Tuo
mano nuotykiai nesibaigė. Per stojamuosius vėl ta pati tema. Dabar
jau prisiminiau ir ką anksčiau rašiau, dar, savo nuostabai, ir
daugiau posmų žinojau. Pasisekė. Išlaikiau stojamuosius ir
mokausi jau net lotynų, graikų pradmenis, latvių kalbą. Susiradau
visą šios poetės kūrybą, biografiją, jos draugystę su A.
Venclova, Petru Cvirka, aprašymą sename laikraštyje apie jų
suburtą kuopelę, kuri buvo pažangi ir tarpukarį, kad nepritarė
kapitalizmui.
Visur
ji ir vėliau vadovėliuose vaizduojama pakylėtai, kad Lietuvai
atnešė laimę, tapome laisvi nuo kapitalistų ir buržuazinės
priespaudos.
Netruko
prabėgti studijų metai, – visko gi neaprašysi. Per valstybinius
egzaminus žodžiu – spragt ir vėl Salomėja Neris. Dabar buvo
sudėtingiau, reikėjo išvardinti visus rinkinius, kada ir kur
išleisti, pacituoti po kelis eilėraščių posmelius. Nors užmušk,
datų neprisiminiau, nors rinkinių pavadinimus išvardijau, o jau
karo meto eiles bėriau, kaip iš pypkės. Gavau tik ketvertuką,
gėda ir prisipažinti, net norėjau perlaikyti, bet reikėjo ruoštis
išleistuvėms, kiti egzaminai ant nosies...Taip ir liko – tik
ketvertukas.
Dabar
ir tų, daug sykių kartotų, nė posmo neprisimenu, ne tik datų.
Žiūriu
dabar Youtube lietuviško filmo anonsą ir net už galvos susiėmiau,
kai Justė dainuoja ir vaidina šios poetės rolę, kad ji žinanti
kažkokius juoduosius sąrašus ir šokdina ją tardančius NKVD
vyrus... Dieve mano, kokia trumpa scenarijaus autoriaus atmintis!
Kai
mokytojavau, jau buvo išleistas dvitomis, dienoraščiai, laiškai,
su ekskursija apsilankėme muziejuje, Lietuvių kalbos ir literatūros
rankraštyne. Visur – šios poetės kūryba, rašiniai irgi kasmet
mokiniams – iš S. Neries.
Galvoju,
kada išsisklaidys mitas apie TSRS šviesią ateitį.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą