Mano gyvenimo vaizdeliai

„Vatnikai“

Kraupus žargonas, kurio neišversi, tik sukels skaudulį prisiminimai.

Po karo nieko nebuvo parduotuvėse, vilkėjo dar užsilikusiais skryniose, patys verpdavo, ausdavo, persiūdavo senus rūbus. Kas turėjo žąsų, per porą metų ir pūkinę antklodę pasisiūdavo, o kiti klojėdavo vatinėmis. Sunkios buvo, gumulais susimesdavo – nė išpustysi.

Kai vyko trėmimai, žmonės slėpėsi naktimis miškuose, o senus, kurie gulėjo jau mirties patale, apklodavo ir palikdavo. Sesuo Verutė prižiūrėjo net dvi senoles. Ryte nueidavo, pakeldavo, nuprausdavo, pavalgydindavo ir išeidavo į darbus. Pasakojo, kad rasdavo nusiklojusias, išgriuvusias, kai vakare vėl nueidavo. Apkamšydavo vatines antklodes, paskui išsigudrino prie lovos kampų virvelėmis antklodes nakčiai pririšti.

Ir taip daugybę dienų vaikščiojo, kol mirė.

Laidojo viso kaimo žmonės, iš miško parėjo ir artimieji.

Po daug metų gyvenau ir prižiūrėjau seseris kitame kaime. Buvo nusipirkusios jau ir šilkines antklodes, bet viduje - ta pati vata. Slysdavo užvalkalai, painiojosi ir slinko ant grindų. Keldavausi ir tikrindavau, apklodavau, teko budėti.

Kaimynystėje gyveno senolis, grįžęs iš Sibiro lagerio. Pasakojo ir pasakojo, kad iš pradžių varė į taigą kirsti medžių, o batų neturėjo. Plėšydavo vatines, apsukdavo kojas, sušlapdavo, prilipdavo, apšerkšnydavo – vos pavelki. Vilkėjo tik vatiniais - šimtasiūle, bet ir grįžęs nusipirko vatinę.

Kartą pradėjo vėlai vakare staugti mūsų šuo. Išėjome į lauką, o jis bėga į kaimyno pusę. Nusekėme ir pamatėme gulintį Joną prie šulinio. Vatinukas permirkęs, nes traukdamas kibirą paslydo ir ant savęs užsipylė. Kalbinu, keliu, o jis jau tyli, bet dar kvėpuoja. Iškvietėme greitąją, kol atvažiavo, įnešėme į kambarį, šiaip taip nuvilkome vatinuką, - trinu rankas, kojas, kol sudejavo.

Atvažiavo ir greitoji, gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad lūžęs šonkaulis. Pranešėme sūnui ir išvežė į ligoninę.

Pasveiko ir toliau vilkėjo tą patį vatinį, laikė karvę, šienaudavo vasarą, turėjo daržą.

Po kelių metų sužinojau, kad mirė, bet gyvas būdamas tėviškėje, Inkūnuose, sutvarkė bažnyčią, tėvų kapus.

Nedrįskite, žmonės, vieni kitų pravardžiuoti „vatnikais“, - nežinai, ką likimas ir mums iškrės, o ir iš pagarbos tremtiniams ir kaliniams, šiukštu, neprasitarkite.

Ona Baliukienė