Buvo
labai panašūs orai ir per sausio tryliktąją, šiek tiek
pasnigdavo, bet nešalta. Dar šilčiau buvo budėti ir prie Spaudos
rūmų naktį su sūnumis, nes ten žmonės dainavo po kurtinančių
šūvių dieną. Stovėjau ant scenos pasiryžusi bet kam, o šalia
buvo ir mano sūnūs.
Greitai
tas pats pasikartojo ir prie Parlamento. Paskambino sūnus iš ten ir
pasakė, kad visas kursas KPI studentų atvykę budi Seimo rūmuose.
Mokykloje pamokos buvo nutrauktos, išskubėjau palikusi ligotą
brolį bute, o sūnūs – iš paskos prie Parlamento. Jaunėliui
buvo 14 metų - prie laužų, o viduriniam 17 ir jo neįleido į vidų
budėti. Galėčiau nupiešti paveikslą, kaip moterys meldėsi prie
greitomis suręsto altorėlio, kunigas laimino ten esančius,
pranešinėjo nenutrūkstamai, kas vyksta prie televizijos bokšto,
matėsi pašvaistės, kad veža žuvusius ir sužeistuosius. Kai
pasakė, kad tankai važiuoja prie Parlamento, kažkas per mikrofoną
liepė žmonėms trauktis ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų, o
palikti koridorių, kad galėtų gintis, kurie turi ginklų. Nebuvo
kada svarstyti, nes jutau, kad mano ir kitų motinų vaikai budi,
mūsų išrinktieji priiminėja sprendimus ir yra mirties ir gyvybės
pavojuje. Stichiškai išsirikiavome virtine priešakyje ir
susikibome rankomis. Prie manęs iš abiejų pusių buvo vyrai,
vienas sugniaužė mano ranką ir parodė granatą. Veidų
neįžiūrėjau, bet žinojau, kad žūsime drauge, jeigu tankas
važiuos į mus ir prie Parlamento. Įdomu dabar būtų juos
pamatyti, kai iškovota taika ir laisvė.
Tankai
nudundėjo tuneliu, o mes likome gyvi. Po kurio laiko sužinojau, kad
komandas trauktis ir gelbėtis davė mano gerai pažįstamas
mokytojas ir kaimynas Vincas Vyrukaitis.
Sūnus
susirado mane rytui auštant ir bėgiojo į namus arbatos, sumuštinių
iš toliau suvažiavusiems žmonėms, dalinome.
Iš
Maskvos pro žmonių koridorių į Seimą praėjo keli deleguoti.
Kitokių žodžių nebuvo, tik: „Gėda!Laisvė!“
Kai
laidojome žuvusius prie bokšto, jau spigino šaltis.
Dabar
pagalvojau, kad ir gamta budi ir drauge liūdi.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą