Realijos

Turi tik marškinius

Ant nuogo kūno,

Pats ir kaltas,

Nemokėjai ir tada gyventi,

Juk viskas buvo veltui,

Reikėjo vieno – tik išmokti,

Kaip iš to paties

Nepilno katilo

Sau pasisemti,

O ir dabar apsidairai,

Kur rasti samtį...

Žiūrėk, kokie aplinkui

Gražūs pastatai,

Mūras prie mūro,

Žemė – lobiai,

O tau – tik kiauras šaukštas,

Nes dar nemoki

Ir dabar nugvelbti.