Oi,
ne kasdien pražysta
Gražios
gėlės,
Nors
myli jas visus metus,
Daigini
ir laistai,
Jos
turi savo metų laikrodį
Ir
žino, kada kėlė,
Gyvenimui
atsiskleidė.
Kokių
tiktai spalvų
Pasaulis
neregėjo,
Dar
skiepijo ir keitė,
O
prigimtis pražydo kartą
Ir
nebe pamiršo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą