Kiek siekia atmintis

Niekas taip skaudžiai neplaka,

Kaip šiaurės vėjas,

Pamotės karklo rykštė, –

Taip seniau kalbėjo...

Niekas taip neskriaudė,

Kaip svetimieji,

Iš kažkur atėję,

Su šautuvų buožėmis

Ir tankais traiškė,

Nors karo ir nebuvo,

Apie taiką prievartą žadėję...

Niekas taip nežemino žmogaus,

Tarsi žolės pernykštės,

Kai svetimą dirvoną arė,

Savo atėmė ir išsityčiojo.

Niekas taip uoliai dirbti nemokėjo,

Kaip mūsų paprastas artojas,

Nuo pat aušros lig vakaro vėlyvo,

O duonos trūko

Net šeimynai.

Ir ko dabar dar vėjas švilpia,

Žvanga kulkos

Iš Rytų kaimyno?