Senokai
beskaičiau
Onorė
De Balzaką,
„Šagrenės
oda“
Susitraukė
net ir man
Per
greit...
Jau
pamiršau V. Hugo
„Vargdieniai“
Neatpasakočiau
paraidžiui,
Bet
liko jausmas – skausmas,
Lyg
pro tirštą rūką,
Kad
ir jie dar visko
Apie
žmones nepasakė, –
Romanuose
gyvenama gražiai...
Realizmas
– pats gyvenimas,
Kai
brendi per purvą basas,
Tepi
paskui žąsies taukais,
O kai
užgyja,
Vėl
bėgi laukais...
Oi,
kas mūsų praeitį
Pakeis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą