Daug
šimtmečių – už nugaros,
O mes
vis tolstame nuo prigimties,
Kasmet
– po žingsnį,
Vienus
tik pasitinkame,
Kitus
palydime,
Paskui
užmirštame...
Pasirenku
sau lazdą
Pagal
savo aukštį
Ir
kopiu pasispirdama
Į
kalvą Lietuvos,
Kur
uosis, karklas žiemą žydi,
Vaikus
saugo.
Balutės
telkšo rudenį,
O
vasarą išdžiūsta nuo kaitros,
Žiemą
ant jų ledokšniai švyti...
Oi,
kokie ornamentai
Žiūri
į akys,
Baisu
užminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą