Žalios
pušys,
Senos
eglės
Žiemą
pasikausto,
Tiek
jos turi
Dar
kantrybės,
Svarbesnės
už auksą...
Laiko,
supa savo vaiką,
Pakol
jis užauga,
O
paleidžia į pasaulį
Kada
būna šilta...
Sėja
sėklą
Ant
dirvono
Ir
prie miško žalio,
Prie
senų kelmų berželių,
Kad
jai būtų gera,
Kad
turėtų palikimą
Iš
senų senelių...
Vėjas
nupučia per mišką
Sparnuotą
sėklelę,
Kad
minėtų ir žinotų
Apie
tėvų žemę,
Sukalbėtų
ir maldelę
Prie
savo tėvelių,
Ant
aukšto kalnelio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą