Dangaus kamuoliukai

Daugel metų žemėj gyveni

Ir vis tiek jos nepažįsti,

Nors kaip grūdas

Dirvoje išdygsti,

Kiek gelmėse vandenyno slypi,

Kurio dugno taip ir neišvysi.

Tada ir mąstai,

Koks mažas esi,

Bet grūdu užgimęs

Augi vis į dangų,

Kur balti, kaip kamuoliukai,

Lietaus ar sniego vaikai,

Debesėliai krykštauja.

Kai kada plevena buriniai laivai,

Paukščio sparną pamatysi,

Nuo rytų lig vakarų

Virš galvos nutįsusį.

Kas virš jų?

Dažnai savęs paklausi,

Kur vėliau nuvyksi,

Tada suskumbi pasėti grūdą žemėje,

Nors jos vis dar nepažįsti.