Žibutė

Vos atmerkiau akis,

Iškart į dangų pažiūrėjau, –

Jis į mane toks panašus –

Skaistus ir mėlynas.

Balti praplaukia debesys,

Kaip man apie akis

Pabirusios blakstienos,

O pačiame viduryje – saulutė

Geria žemės pieną,

Kiekvieną vakarą

Drauge užmiegame:

Sapnuoju tik žvaigždes,

Kaip žiemą ant pusnyno

Saulės žiežirbas.

Kalbu su ąžuolu,

Po kuriuo mano šaknys,

Lazdyną, taip anksti pabudusį,

Iš visos širdies pakalbinu;

Kiekvieną rytą

Paukščių giesmes girdžiu,

Geriu gyvenimą –

Iš beržo sulą saldžią...