Audros dundesy

Tiek metų nesigirdėjo šūvių

Ir neverkė vaikai be tėvo,

Ką liepė svetimi,
Tą žmonės darė,

Nuleidę galvas, tylomis.

Kiti šnabždėjo akių nepakeldami,

Kad ariame atimtą žemę,

Savi arkliai, padargai – ne savi.

Žygiavo mūsų broliai

Po svetimus kraštus su šalmais,

Šautuvai buvo paruošti

Ir nežinojo mamos,

Kokiam krašte yra tos žemės,

Kur buvo sūnūs nuvežti.

Nėra dienos, kad neskambėtų

Graudžios dainos apie karą,

Prisiminimai, tarsi ašara,

Ligi šiol gyvi.

Oi, vis dar mintys

Į padangę kyla paukščiais,

Karo grėsme maitinamos,

Atminties knygoje arimai,

Vis neužversti...
Ir taip gyvename, –

Tai šen, tai ten girdėti

Audros dundesys.