Aukštai
susikaupė audra,
Su
vėjo gūsiu leidžiasi
Į
gilų vandenyną,
Paskęsta
susijungusi
Ir
pakelia su savimi
Bangą
galingą...
Toks
sūkurys – tik sielos gelmėse,
Kada
jaunas dienas prisimeni,
Tegu
atplaukia iki kranto
Pamiršti
laivai,
Visų
širdis – gimtinėje...
Prie
Vilniaus, ant kalvų,
Suklusę
stovi ąžuolai,
Už
rankų susikibę,
Jiems
nebaisi perkūnija,
Kol
jie – savo krašte,
Prie
jų žibutės žydi.
Visi
juk laukia,
Aš
ir tu,
Kada
pavasarį sudygs
Nukritusios
per audrą gilės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą