Maitinamės grūdais – ne pažadais

Maitina suaugę mažus,

Net svetimus augina,

Kad nepražūtų niekada

Pasaulis nuostabus

Ir vasarą derėtų spalvos,

Vaivorykštėje susipynusios.

Taip reikia saulės,

Nakties ramybės,

Pavasario žiedų ir šilumos,

Per vasarą lietaus lašų,

Tada užauga rudenį javai,

Nulinksta varpose geltonas grūdas, –

Nauja sėja – dėl paukščių,

Kurie nebijo vėjo,

Rudens arimuose

Vėl pasisėja ...

Maitina žemė mus visus,

Ką tik dangus sutvėrė.