Atodūsis

Tuščio miško nėra;

Jį lanko paukščiai

Visą žiemą

Ir kalbasi žvėreliai, –

Ne visi užmiega.

Be lapų medis – gyvas

Ir jaučia skausmą,

Kai šaltis smelkia

Ir per šerdį skyla.

Pavasarį vėl nuteka sula,

Randai užgyja,

Šakelių kopėčiomis žaluma

Iki padangės kyla...

Koks nuostabus šis virsmas –

Metų kaita,

Kai meilės giesmės

Užgauna jautrią stygą,

Žvaigždėmis pasninga...

Neištuštėja miškas,

Kada niokoja žaibas,

Po pelenais rusena

Atminties žarijos.