Baltosios
gulbės – sėslūs paukščiai,
Ilgai
jos neapleidžia savo tvenkinių,
Pavasarį
ant ledo pamatysi plunksną,
Žinosi,
kad parskrido į namus...
Oi,
kad pajėgčiau,
Būčiau
saulės aukštyje,
Iškirsčiau
eketes ant ežerų,
Kad
plaukiodamos susirastų maisto
Ir
nereikėtų kilti iš lizdų,
Per
žiemą suktųsi ratu
Po
savo plotą,
Pakviestų
gimines pabūt kartu.
Baltosios
gulbės – tai maži laiveliai;
Prie
sraunių upių – jų pulkai,
Bet
pasroviui neplaukia,
Lyg
inkaras jas laiko
Prie
krantų ilgai...
Baltosios
gulbės – laimė mano šaliai,
Nes
tu ir aš čia gyvenu
Taip
tyliai, kaip dvi gulbės,
Svajonių
versmėje giliai...
Oi,
nesigirk, kad viskas čia gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą