Iš vieno grūdo augame

Pražysta kiekviena gėlė,

Žiedus ir medžiai turi, –

Vieni puikuojasi gražiais,

Kiti paslėpę saugo

Tikrą savo grožį.

Nužydi mūsų sodai

Ir baigiasi pavasaris;

Pievose ilgai dreba smilgos,

Gegutės ašarėlės,

Nes užkukavo krūmuose metus,

Ne vienai vasarėlei.

Subręsta žodis pamažu,

Kaip miško viržis,

Surenka bitės dulkeles

Ir suneša į vieną avilį,

Savo triūsą pamažu supilsto...

Ąžuolas numeta giles

Į žemės sterblę

Ir laukia, kol sudygs

Pakilusi į saulę ąžuolų giria,

Nutyla lyg pailsęs...

Tada ir sužinai

Gyvenimo tiesas,

Kad netgi žodyje būna klaida, –

Ne vienų metų darbas,

Kol nesudygta, nesigirsi...

Saulutė žiūri iš aukščiau,

Kaip daigas auga,

Ir šaukiasi arčiau savęs,

Šviesa ir šiluma palaimina, –

Taip sėjasi visi iš vieno grūdo,

Keliasi į dangų:

Pražystanti gėlė ir žodis –

Stiprus gimtinės ąžuolas...