Spindinčios akys

Paspaudžiau ranką vėjui,

Lengvą gūsį pajutau,

Kai iš visų šalių

Į mane debesys skubėjo,

Jis nepastebėjo,

Kaip aš juo žavėjausi,

Pro mane prašvilpė,

Netgi nepažiūrėjo;

Gal aklas buvo,

Kad nelikom vienu du...

Tai kas, kad nepamilo,

Bet mane jis pamėtėjo

Į vidurį dangaus,

Pasaulis visas atsivėrė –

Nuo žemės ligi pat žvaigždžių

Ir dar toliau...

Oi, vakarai, kada nurimsta

Netgi vėjas,

Dar lieka dangaus skliautas,

Keli žingsniai pirmyn...

Kas bus, tas bus vėliau, –

Žinau – mylėjau,

Nepavėlinau.