Viena
diena – istorija, –
Kažkas
vis nauja:
Pradžiugina
saulutė
Savo
šiluma švelnia,
Vėjas
nuo tako nupučia
Praeities
dulkes
Ir
keliame lyg paukščiai
Ateities
bures.
Nematomi
voratinkliai
Tamsoje
nusileidžia
Pagaudami
mažesnes museles,
Kai
šios pajunta,
Kad
šalia – apgaulė,
Jau
būna per vėlu, –
Naktis
– ilga ilga...
Diena
– dvi kojos
Ir
dvi rankos,
O
džiaugsmo kibirkštis –
Kiekviename
žingsnyje,
Kiekviename
delne,
Kol
voratinklio nėra...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą