Pavasario sula

Pavasarį ankstyvą,

Kai garuoja žemė,

Pašalas slepiasi giliau,

Aukščiau pakyla dieną saulė

Ir žvalgosi į beržą,

Tokį liekną, baltą,

Kedena vėjas šakeles

Kurią netyčia bemylėdamas nulaužia,

Pravirkdo žievę švelnią

Ir kapsi dieviška

Šaknų kalba tik tau, dangau...

Aš čia užaugau ir subrendau,

Mano vaikai – žaliuose miškuose

Saulutės spindulius sugaudo

Ir šilumą išsaugo širdyse.

Pavasarį ankstyvą

Rytais papuošia gruodas žemės veidą , –

Senyvo amžiaus būtina dalia, –

O iš pražystančios šakelės

Jau laša saldus skonis,

Jaunatviška sula...

Prieš saulę pastačiau ąsotį,

Tegu ten laša gėris,

Kad būtų lengva šakniai,

Nespaustų žemės šaltis,

Išsisklaidytų dargana...