Pasivaikščiojus miške

Paauga medis ir išsikeroja, –

Šaka vis prie šakos,

O viršūne – aukštyn,

Po eglėmis nebėra vietos

Pavasario žibutėms,

Paparčio žiedui ir žolėms.

Spygliais žemė priplūkta,

Vasarą ten tuščia

Nė grybo, menkos ūmėdės...

Atokaitoje ąžuolas vienišius stūkso –

Galingas, išdidus,

Turtingas gilėmis.

Palaukėje žilvitis gelsvas

Žemyn šakas lenkia,

Iš jo ir pina krepšelius,

Kad pagrybavę parsineštų,

Nors voveraitę į namus.

Sučiulbo volungė nutūpusi:

"Juk nesvarbu, kas tu, žaliasis medi,

Turtingas ar tik karklu augi,

Esi didingo miško

Vienas šlamesys"...