Tau atnešiau saujelę
riešutų
Iš Mačionių girelės,
Paimk, nors vieną,
sužinosi,
Kur aš gyvenu,
Kokia mano trobelė.
Storiausios sienos
Iš visų namų,
Neužpučia net vėjas,
Pilna drevė pūkų
Iš mano kailinių,
Kokių dar niekas
neturėjo.
Turi aštrius dantis?
Sukąsk ir graužiame, –
Miške tiek dovanų,
Kad valgai ir
neatsivalgai.
Nukrito riešutai,
Nuo žemės surenku,
Kaip duonos trupinį,
Kaip auksą,
Žiema bus nebaisi,
Jei rudenį netinginiausi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą