Kur miškas, ten gegutė
Kukuoja vis metus,
O ant šakos nutūpusi
Neatpažįsta ir vaikų:
Vieni užaugo ir nuskrido
Į svetimus kraštus...
Oi, volungė pragydo
Čia pat, kad bus lietus,
Nuplaus dar vieną rudenį,
Nubrauks medžių lapus
Ir parašys gaidas
nesuteptas,
Be kruvinų lašų...
Motina neša vaiką,
Kaip stiklą ant galvos,
Kad niekas nesužeistų,
Nesudaužytų ir svajonės,
Pirmagimio aistros –
Pasiekti kitą kraštą,
Be randų ant kaktos...
Gegutė jau nutilo,
Išskrido juk su juo,
Kas jam kitur kukuotų,
Be motinos senos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą