Baimės akys pramanytos, –
Dažniau tirta uodegytė,
Į pakinklius baimė
skelia,
Net į kulną kažkas
gelia...
Dreba ne kiekvienas lapas,
O kopūstas būna šlapias,
Kada rudenį vėlyvą
Pjauna kotą vis dar
gyvą...
Kas į rudenį pražysta,
Tam iš baimės širdis
plyšta,
Dar šalna neprasidėjo,
O dejonės prasidėjo...
Nebebus iš vieno grūdo
Viso derliaus – gero
pūdo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą