Našlaičiams

Aš – eglė,

Bet ne ta, kuri viena

Tarp savo sūnų

Ir dukters vienos,

Kuri drauge su motina drebėjo,

Kai atplaukė į krantą

Raudona puta

Ir savo skausmą

Sauja sėmė...

Čia – ežero banga

Nuplovė gelsvą smėlį,

Vaivorykštė pakilo,

Kai tyro vandens atsigėrė,

Paniro saulė vakare,

Gyvenimo žvaigždes pažėrusi...

Verpiau ir suverpiau giesmes

Mamos ratelio gaudesy,

Pro debesį net pažiūrėjo

Skaistus mėnuo...

Ne. Jis ne Žilvinas vardu,

Bet mano artimiausias,

Mylimas žmogus

Išėjo...

Paliko tik našlaičiai,

Laimės neregėję...