Mes

Daug medžių, panašių į žmones

Ir turi tokius likimus:

Išdygsta ir pasensta,

Sudega, kaip mes,

Vieni savaime griūva,

Bet nukerta kitus.

Mažai kas mato,

Kaip išverčia net vieni kitus,

Galvoja, kada patys grius,

O kelmai verkia

Žiūrėdami į kirtimus...

Jie turi liemenis,

Kuriuos paliečia vėjas,

Šakas, žalius lapus,

Kurie parausta susigėdę,

Kada ateina laikas,

Nes ir viršūnėje dar nesaugu...

Yra tiesių, gruoblėtų,

Linksmų ir išdidžių,

Kuriuos palaužia vėtros,

Bet lieka atžalos,

Visai panašios ir į mus;

Kiek miške skaudulių

Ir ilgesio giesmių...