2014 m. rugsėjo 22 d., pirmadienis

Girių rimtis



Medžių vardai užmirštami,
Jeigu nebevaikštome po mišką,
Iš lapų žalumos
Net rudenį atskirsi:
Žilvitis – pilkas pilkas,
O uosis rausta girios vidury, –
Jis – pats aukščiausias.
Prie jo berželiai,
Aukso pinigėliais nubarstyti,
Po vieną krenta, krenta...
Šalia ir drebulė,
Su skaudančia ir atvira,
Mažyte lapų širdimi
Nuleidžia galvą, vėjo klausosi...
Klevai, klevai,
Kaklaraiščiais taškuotais,
Žemę puošia
Ir liepoms nusilenkia,
Krūmai apsupę saugo
Girių rimtį.
Čia – mano tėviškė,
Gyvenimas miške
Net rudenį laimingas.

Komentarų nėra: