Girių rimtis

Medžių vardai užmirštami,

Jeigu nebevaikštome po mišką,

Iš lapų žalumos

Net rudenį atskirsi:

Žilvitis – pilkas pilkas,

O uosis rausta girios vidury, –

Jis – pats aukščiausias.

Prie jo berželiai,

Aukso pinigėliais nubarstyti,

Po vieną krenta, krenta...

Šalia ir drebulė,

Su skaudančia ir atvira,

Mažyte lapų širdimi

Nuleidžia galvą, vėjo klausosi...

Klevai, klevai,

Kaklaraiščiais taškuotais,

Žemę puošia

Ir liepoms nusilenkia,

Krūmai apsupę saugo

Girių rimtį.

Čia – mano tėviškė,

Gyvenimas miške

Net rudenį laimingas.