Praregėjimai

Prisiliečiau prie beržo...

Koks švelnus!

Jis apkabino ir kasas nuleido

Man ant pečių...

Bučiavome abu

Beribį dangų,

Suraibuliavo akyse,

Tada ir pamačiau

Jo gilų randą

Ir skaudulį net širdyje,

Kas mus supras,

Kad jis neužsitraukia,

Tiktai mes...

Oi, žiemą šalta,

Kai vėjas lapus nusineš,

Paliks erdvė į gilų dangų,

Ten būsime tik mintimis,

O šaknys – žemėje;

Svajonė, meilė

Lieka čia

Ir nerimas šalia...