Prisiliečiau prie
beržo...
Koks švelnus!
Jis apkabino ir kasas
nuleido
Man ant pečių...
Bučiavome abu
Beribį dangų,
Suraibuliavo akyse,
Tada ir pamačiau
Jo gilų randą
Ir skaudulį net širdyje,
Kas mus supras,
Kad jis neužsitraukia,
Tiktai mes...
Oi, žiemą šalta,
Kai vėjas lapus nusineš,
Paliks erdvė į gilų
dangų,
Ten būsime tik mintimis,
O šaknys – žemėje;
Svajonė, meilė
Lieka čia
Ir nerimas šalia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą