Ruduo, tu – mano brolis,
Vienintelis dabar likai;
Pirma šalna ir tavo
smilkiny,
Bet neužšalo
tvenkiniai...
Per žiemą teka versmės
Ir pildosi svajonės,
Kad nurudavęs lapas
Pavasarį žaliuos naujai.
Surinkau viską, kas
priklauso,
Kol dar žali laukai,
Paleidau giesmę paukščio,
Kad skristų ji aukštai...
Lauže vėl sproginės
kaštonai,
Rudens aidai,
Pakelkime taures vynuogių
vyno
Tik už garbingus žmones,
Iš kurių rankų gauname
Gimtinės peną:
Kalbą, papročius ir
duoną...
Kaip kvepia ji ant stalo,
Tarsi malda, jau nuo
seniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą