2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Gimtinės vėjas



Pravirkdė vėjas
Drebulės lapus:
Atleiskit, nenorėjau,
Tik paliečiau pirštu
Ir stygos suskambėjo...
Parskridau pas savus,
Labai labai ilgėjausi,
Kiekvienas ir atodūsis,
Kalneliuose užsigulėjęs,
Buvo skirtas jums,
Brangieji mano slėnys...
Oi, kiek dainų,
Kiek žodžių nuostabių
Upelis man kalbėjo,
Nes iš pačių sielos gelmių
Kas dieną vis naujai
Šventąja išsiliejo...
Kalbu ir lūpos suvirpėjo, –
Ruduo nupurtė drebulės lapus,
Liepa į dangų savo vaikus kelia,
Miškai rausvėja,
O man jie primena
Vaikystės takelius
Ir tu man liksi savas,
Vėjau.






Komentarų nėra: