Pravirkdė
vėjas
Drebulės
lapus:
Atleiskit,
nenorėjau,
Tik
paliečiau pirštu
Ir
stygos suskambėjo...
Parskridau
pas savus,
Labai
labai ilgėjausi,
Kiekvienas
ir atodūsis,
Kalneliuose
užsigulėjęs,
Buvo
skirtas jums,
Brangieji
mano slėnys...
Oi,
kiek dainų,
Kiek
žodžių nuostabių
Upelis
man kalbėjo,
Nes
iš pačių sielos gelmių
Kas
dieną vis naujai
Šventąja
išsiliejo...
Kalbu
ir lūpos suvirpėjo, –
Ruduo
nupurtė drebulės lapus,
Liepa
į dangų savo vaikus kelia,
Miškai
rausvėja,
O man
jie primena
Vaikystės
takelius
Ir tu
man liksi savas,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą