Gimtinės vėjas

Pravirkdė vėjas

Drebulės lapus:

Atleiskit, nenorėjau,

Tik paliečiau pirštu

Ir stygos suskambėjo...

Parskridau pas savus,

Labai labai ilgėjausi,

Kiekvienas ir atodūsis,

Kalneliuose užsigulėjęs,

Buvo skirtas jums,

Brangieji mano slėnys...

Oi, kiek dainų,

Kiek žodžių nuostabių

Upelis man kalbėjo,

Nes iš pačių sielos gelmių

Kas dieną vis naujai

Šventąja išsiliejo...

Kalbu ir lūpos suvirpėjo, –

Ruduo nupurtė drebulės lapus,

Liepa į dangų savo vaikus kelia,

Miškai rausvėja,

O man jie primena

Vaikystės takelius

Ir tu man liksi savas,

Vėjau.