2014 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

Kelmas



Seni kelmai ilgai gyvena:
Pirma genys stuksena,
Po to ir voverės apsigyvena,
Paskui tik lekia
Skiedros nuo kamieno,
Labai panašios,
Ar to ąžuolo,
Kurį visi pagarbina,
Ar bailios drebulės,
Kurią tik motina suprato,
Nebarė kiekvieną dieną...
Seni stuobrai nugriūva,
Ant jų grybai šoka,
Trypia galvą,
O jis į žemę beria
Savo molio spalvą
Ir nusidažo
Kiekvieno mūsų vakaras
Lygiai, kaip kelmas...



Komentarų nėra: