Seni
kelmai ilgai gyvena:
Pirma
genys stuksena,
Po to ir voverės apsigyvena,
Paskui
tik lekia
Skiedros
nuo kamieno,
Labai
panašios,
Ar to
ąžuolo,
Kurį
visi pagarbina,
Ar
bailios drebulės,
Kurią
tik motina suprato,
Nebarė
kiekvieną dieną...
Seni
stuobrai nugriūva,
Ant
jų grybai šoka,
Trypia
galvą,
O jis
į žemę beria
Savo
molio spalvą
Ir
nusidažo
Kiekvieno
mūsų vakaras
Lygiai,
kaip kelmas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą