Kelmas

Seni kelmai ilgai gyvena:

Pirma genys stuksena,

Po to ir voverės apsigyvena,

Paskui tik lekia

Skiedros nuo kamieno,

Labai panašios,

Ar to ąžuolo,

Kurį visi pagarbina,

Ar bailios drebulės,

Kurią tik motina suprato,

Nebarė kiekvieną dieną...

Seni stuobrai nugriūva,

Ant jų grybai šoka,

Trypia galvą,

O jis į žemę beria

Savo molio spalvą

Ir nusidažo

Kiekvieno mūsų vakaras

Lygiai, kaip kelmas...