Kai širdyje – tik
ilgesys
Prabėgusių dienų,
Gerbiu kiekvieną smiltį,
Prie jos lenkiuosi,
Kiekvienai sakau:
„Ačiū“,
Tikiuosi, kad ji girdi...
Daug paukščių
praskrenda,
Nė vieno nelaikau;
Negieda skrisdami, tik
šaukia,
Kad mato iš aukštai,
Kaip svyra svirtis
Į gilų šulinį
Ir pasemia po vieną
Amžinybės gurkšnį...
Dabar širdy ramu, –
Nesibaigė melodija,
Po smuiko stygas vaikštau,
Kad taip jos nuskambėtų
Iki mano amžiaus pabaigos
–
Tyros, kaip dangaus
aukštis...
Diena – pašventinta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą