Tolyn einu kas dieną,
Bet prieinu upelį,
O jo vagos pradžia –
tai šaltinėlis,
Iš kurio tyra srovė
teškena,
Grįžtu ir pasemiu,
Iš saujos čiurkšlėmis
srovena
Gyvybės vandenys
Ir grįžta laikas į
gimtinę mano...
Po vieną žingsnį –
vis toliau,
Kur artimi gyveno,
Iš ten mačiau ir kalną,
Laimės žiburį nuo seno:
Legendos, pasakos
Čia ir dabar gyvena...
Koks mažas mano delnas,
O jame sutelpa net saulė,
Visas žvaigždes matau,
Nes šaltinėlis – tai
amžinas
Gyvenimas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą