Knygos nesensta;
Laikas teka,
Kaip viena upė,
Be krantų,
Jos žodis – gyvas,
Amžinas,
Kaip kryžius prie
širdies,
Malda sykiu.
Deimantas skyla
Į daugelį skeveldrų,
Palieka spindinčiu
akmenėliu,
Jame ir matome
Legendą,
Labai senų laikų...
Kai knygą atsiverčiame,
Ji kalba vis kitu balsu
Ir pasakoja,
Kas mes buvome,
Kokie mes būsime
Po akmeniu –
Deimančiuku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą