Saulės sūnus

Suranda kelią į namus,

Kas eina, šaukiamas motulės, –

Tu – gimto kaimo

Nuostabus sūnus,

Tavo aušra ir sutemos

Prie mano kojų guli.

Paklydusį paguosiu,

Sutiksiu ir už durų,

Įvesiu į ramius namus,

Kai šalta būna rudenį.

Rankas paglostysiu,

Bučiuosiu tau pirštus

Krosnį žiemai pakurus.

– Tu nepaklydai, pailsėk, – sakau, –

Pražys pavasarį purienos,

Tada krūtinė atsikvėps,

Sugrįš laimingos dienos,

Mes juk abu

Ir tu – ne vienas.

Koks vakaras!

Pro langą pažiūrėk,

Raudoniu nusidažė sodas,

Visas kiemas,

Saulė, motulė, budi....