Rūkai

Dažniausiai būna,
Kad vaikai tėvus pamiršta;
Sava šeima-savi vaikai.
Jie gręžiasi į rytmetį,
Visi keliai nusitęsia,
Į ateities didybę,
Mažai suvokiamą
Likimo begalybę,
Kur eina ir visi kiti...
O pas mane tyla,
Ramybė apsistojo -
Su ja vis taikoje
Lig šiol dar gyvenu.
Gėlytės merkiasi
Ir aš einu namo jau,
Kur bus visai tylu.
Dabar dar virpa,
Virpa stygos -
Tai arfa lieja sidabro gaidas,
Bet skamba dūžiai ir varpai,
Kai „Recviem“Mocartas groja
Ir tik tada prisimenu vaikus,
Kuriuos užauginau seniai.
Mano tyla, kurios nenoriu
Niekam dar parduoti -
Nė veltui atiduoti;
Juk dovanų aš iš Tavęs,
Brangioji žeme, ją gavau.
Skaisčios dienos
Rūkai.