Kaip medį nugenėja,
Berželį svyruonėlį
Garbanotą, kuris auga
Link melsvo dangaus;
Paskui kaip kerta -
Nugriūva šakos į šalis,
O lieka plikas
Jo baltas kamienas :
Šalia žaliosios eglės
Bus toksai skurdus.
Patrumpina ir jai viršūnę,
Kam auga ji nepasiklaususi
Ir vis aukščiau aukščiau,
O štai užkliuvo
Vieną gražią dieną
Ir jiems abiems
Sutrumpino kamieną,-
Kaip mums liežuvį,
Nes gal žinojo,
Matė jau per daug...
Ir griuvo medžiai
Nuo pjūklų iš plieno;
Dabar tylės ir į šalis
Tik augs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą