Lietuvos
giriose
Ir
medžiai šneka
Lietuviškai
ir iš širdies,
Kai
kerta, gūdžiai braška,
Kai
krenta, sudejuoja,
Visiems
laikams
Nutyla
nukirsti...
Lapuočiai
vėjui siaučiant ošia,
Žiemą
bara
Nuogomis
šakomis ilgai,
Pušis
atsigina spygliais,
O
Eglė gaubiasi skara,
Žvake
į dangų remiasi
Nuo
gedulo suvirpusi,
Nes
prie jos –
Maži
vaikai
Ir
tik jie supranta,
Apie
ką ji kalba
Su
ąžuolais, beržais, klevais,
Sedulą
priglaudusi – kitaip...
Nekirsk!
Į
mišką gėriui atėjai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą