Kelio tęsinys

Toli, tarsi pro ūkanas,

Siūbuoja bokštas,

Kur prieš atmintinus metus

Stovėjo minios,

Išsaugojo savo krauju

Ir laisvą žodį,

Be jų nebūtų buvę

Ir Kovo 11 – os;

Tai mūsų visų šventė,

Šventė Lietuvos.

Kaip tvirtas medis,

Augalotas ir šakotas,

Giliai įleidęs į žemę šaknis, –

Tokia mūsų brangi šalis...

Oi, daug šakų vis buvo kirsta,

Daugel nugenėta,

O kylame į aukštį,

Einame priekį

Nauju keliu, naujos kartos.